Leisk patylėsiu šitą vakarą kaip reta...
Kokia blyški šviesa saulėlydžio vangaus!
Žvaigždžių nebylios akys prieblandoj jau matos,
Paukščius šešėlių pirštai mėto nuo dangaus.

Leisk patylėsiu, bet mintim pabūsim
Kaip niekada lig skausmo artimi.
Mėnuo padovanojo šviesai vieną pusę,
Kita - tamsoj, vaduojas - mirtimi.

Leisk patylėsiu. Mintimis, ne žodžiais
Suprasim vienas kitą paprasčiau.
Vienatvėje kalbėti su savim išmokom,
Dabar žvilgsniu pakilsim vis aukščiau,
                                                       aukščiau...