Eisiu. Gal dar noksta tos laukinės uogos,
Ten, šlaite prieš saulę, būdavo jų daug.
Nerūpestingumas, šitiek linksmo juoko...
Savąją vaikystę aš tarp jų matau.

Aš suversiu uogas ant ilgiausios smilgos,
Įmaišysiu mūsų vaikiškus balsus.
O tada sugrįšiu ten, kur dienos ilgos,
Sankryžos, asfaltas, oras toks alsus.

Pasidėsiu smilgą lyg vaikystės aidą
Tarp daiktų brangiausių, nuotraukų, laiškų.
O išgirdus liūdną šiaurės vėjo gaidą,
Aš jam pasakysiu: "Vasaroj lieku".