Pakels lyg verkiantį kūdikį,
į aukštį svies tave.
Išleis į begalinę erdvę svajonę.
Ji žvelgs į visatą, ten tarp mažų žiburių,
suras, kur švyti  tavo švieselė,
ją sugrąžins į širdį, kurioje daug paslapčių.
Šoks, skraidys ir rėks,
žeme, tau, šiąnakt ji pamažu.
Tik vėl pirmai žarai sušvitus,
virs paprastu žemės keleiviu.