Vienatvė. Miestas
It sudriskusi penklinė vakaras –
kaip dūžta tavo planetos girdėti
ir regėt, kaip naštos atsikračiusi
elgeta virsta į moterį. Lėtas
šito miesto sraigtelių sukimasis
karts nuo karto užstringa į dabartį,
nė sekundės pirmyn – nebežinome,
ar maldų laivai pasieks adresatą.
It suplyšusi sąžinė vakaras –
kaip tirpsta nuodėmių klodai girdėti,
ir nujaust, kaip liūtis toli plakasi,
vis artėdama, o tu be palto, be skėčio,
be nieko – o – tik pilkas gyvenimas,
pernykščio rudens puslapiais siūtas.
Be nieko – o – tu tik basa pelenė,
anei princo, nei rūmų. Tuščias butas.