Kaip purios pėdutės vaiko,
Dar ieškančio savęs danguje,
Spartų ritmą susikūrė besaikį,
Tykantį pusny lauktai šiltoje.

Kaip žaislai iš vištos kiaušinio,
Šonais kietais žolę apstumdę,
Švelniausią jausmą atžaliukui pažino –
Svajonių aušros begalinę sekundę.

Taip prieš veidą mėnulio išplaukęs,
Kojom pasitiki upės vanduo,
Iriasi žmogus dar iš laimės nešaukęs
Ir gimsta vaiko tyrumo želmuo.