Sutirpo skausmas, tarsi laužas sudegė
Ant liūdesio ir nevilties kalvų.
Tu sudėliojai man šį rudenį
Iš tūkstančio akimirkų spalvų.

Tu sudėliojai...Vėjai plaikstosi,
Blaškausi nerimo pilnom akim
Ir mėto klevas mano laiškus tau,
Paženklintus slapta viltim.

Ir lyja lietūs, leidžias vakaras,
Slogus ir tirštas rūkas užgula.
Užgęsta žvaigždės lyg ugniakuras,
O mudu vėl kažkas lyg užburia.

O mudu vėl svajonėj skęstame,
Lietaus laše, žvaigždės kelionėje.
Mes būsime... Galbūt jau esame
Vieninteliai šioje dėlionėje.