Paklauski medžio, ko jis tyli?
O! Jei galėtų tik kalbėt.
Kiek daug norėtų pasakyti,
Turėčiau širdį kam išliet.

O šis gal guostų, nuramintų
Arba pabartų vien tiktai.
Aš prisiglausčiau, apkabinčiau:
„Mane tu vienas supratai...“

Gal ir supranta, ir paguostų,
Galbūt norėtų pamokint.
Bet... medis ašarų nešluosto,
Manęs negali nuramint...