Gulbės plunksną mėnulio veide susiradus,
Užlipau į aukštybę sidabro bežadę
Ir iš rausvo materijoj degančio gaiso
Taip norėjos pajust, kaip po kojomis kaista.

Spinduliai lyg ugnis šildo, degina gluosnio pavėsy.
Kažkada tu žadėjai mintis – išvedimą į šviesą.

Pajutau tik tarpuvartės alkaną šaltį,
Nužydėjimą ryto, tuštybei išverptą.
Nežinojimą keistą išnykstant nuodingam šešėliui,
Tavo rojaus paliestą suvytusią baltąją gėlę.