Jie baikštūs lyg žvėreliai, žvilgsniai prigesinti,
Be nerūpestingumo, kaip kiti.
Mėnulio kitą pusę spėjo jau pažinti...
Kodėl, tėveli, girtas vėl grįžti?

Jie laukia. Trūksta tavo žodžio, tavo rankos,
Brangiausias jų širdelėse esi.
Bet šiandien ašaros akutėse jiems renkas,
Tikrovė ta nevaikiškai baisi.