Naiviai...
    it per slidų karstą,
        mano ašaros,
              tekėdamos
                   ... Jo skruostu...
                        susijungią į
                             Tylą.
Narsiai...
     it Titanikas
          dar kartą...
              paliekantis uostą,
                   apglėbiu protą
                       tvirtai
                           ir dieną
                               ir naktį,
                                  ...vis dar kvėpuoju...
Gailiai...
    it gyvuliškiems
        instinktams pasipriešinus,
           paleidžiu  
               ... Jo plaukus...
                     kaip žvėris
                         paleistų savo mirštantį vaiką.
                             ir mąstau
                                 ar dar laukt, ar
                                       nelaukti...
Gal delčia
     mano gimdą paims,
           kaip gabiai paėmė
               mano degančią širdį...
                    nes
                       ...be jo...
                           aš nesu moteris,
                               tik žmogus
                                    ir tik Dievas mane
                                          lai tiktai
                                              tebemyli.