Vaikystėje buvau toks protingas, kad sugebėdavau persivalgyti gerb. matematikos mokytojos vyro žuvimi. Ir netgi skaniai persivalgyti. O kas man, tada jaunam – nevedusiam? Šmik šmak. Jokios gėdos. Vargu, ar tada turėjau laiko gėdytis. Juk buvau užsiėmęs dviem anuomet svarbiausiais procesais: augimu ir fosforo žuvyje skaidymu. Ir sekėsi neblogai. Fosforas įkrėtė man proto (panašiai, kaip ir tėvas su diržu). Mano jaunose smegenyse padidėjo cheminių medžiagų, padedančių blaiviai mąstyti. Ir jos laikėsi nei daug, nei mažai – iki pirmo "Švyturio" bokalo. O bokalas ir žuvis – pajūrio sinonimai. Turbūt ateitY sąvoka žvejys reikš ne tik gaudančią jūrų gyvūnėlius, bet ir darančią alų moterį (vyrai nesugeba atlikti dviejų darbų vienu metu). O dabar mano kreivos palėpės durys neslepia meškerės "žilkos". Ji susirangiusi (nelyginant Afrikos gyvatė) kažkur prie matematikos mokytojos namų. Ir ten pasiliks, nes fosforo atsargų užteks dar plius minus keliems gyvenimams.
  Prisimenu, kaip reikdavo centų nusipirkti kumščio didumo plūdei, su kuria teoriškai įmanoma pagauti lydeką. Praktiškai tai buvo neįmanoma, nes mano tvenkiny be smulkių žuvyčių ir lėtapėdžių sraigių mažai kas tegyveno. Bet buvau užsispyręs Jautis (nors iki dabar netikiu Palmira) – žinojau, kad kaimynai neteks kantrybės ir prileis lydekų tam, kad pagaliau pasiekčiau savo. Taip ir nutiko. Nemeluosiu – lydekos nepagavau. Net negaudžiau. Ji pati pagailėjo manęs ir man bečiuožinėjant vokiškom pačiūžom iškilo po ledu. Tada kaimynas, kuris ją įleido, padėjo ir ištraukti. Metrinė gražuolė jau nespurdėjo, bet josios žvynuose įžvelgiau, kaip uoliai ji laukė tos akimirkos, kada pagaliau padėsiu tą kumštinę plūdę ir paimsiu į kumštį rašiklį.
  Manau neverta dabar dėkoti lydekoms. Geriau ačiū ištarsiu matematikės vyrui, kurios pastangomis nusprendžiau būti alergišku žuviai. Valgau tik komercinius pirštelius, kuriuose jaučiasi kažkas panašaus į guminę plastmasę. Bet su chemiškai aktyviu padažu – sulenda. Visai skaniai. Nori, pavaišinsiu? Cha, lietuvis lietuviui plastmasės negaili. Skanaus!
  Pasisotinai? Nesakyk ačiū, vis tiek nebūčiau valgęs. Kitąkart pavaišinsiu ikrais ar kitokiais žuvų kiaušiniais. Paradoksas tik tas, kad žuvies giminė moteriška. Aštuntas pasaulio stebuklas.
  Pristiformes, Heterodontiformes, Notacanthiformes... Įvairios rūšys, dar įvairiau skamba lotyniškai. Bet lietuviu užtenka žinoti silkę (prie bulvių) ir šaltai rūkytą skumbrę – prie alaus. Lydekoms gaudyti užtektinai laiko vaikystėje. O jeigu nepagavai – nekaltink plūdes, blogi kaimynai buvo.
  Apskritai – žuvys smirdi. Tad žvelgdamas iš mokslinės pusės, neatmetu galimybės, kad jos sau ramiai bezda, mums nieko nežinant. Ir niekaip nesuprantu, kaip tokios smirdalės sugeba nukeliauti iš žydrųjų vandenų į žydruosius ekranus, kur transformuojasi į ryklius bei pozuoja „gilioje žydroje jūroje“. Gerai, kad bent Kazlas supranta, jog gili ir žydra būna tik Rūra. Ačiū, kad apšvietei, Rolandai. Televizijai žuvų nebereikia, o žydrų – niekada nebus per daug. Ech.
  Kaip doras katalikas, privalau priminti, kad žuvis – krikščionybės simbolis. Turbūt todėl žvejai dažniausiai tampa Kristaus siekėjais (kaip šv. Petras). Aš irgi buvau žvejys matematikos lėkštėje. Po to persivalgiau ir nusprendžiau: Vis dėlto geriau paimsiu rašiklį.