Akimirka
Nemėgstu vaikščioti viena vakarais saulei leidžiantis. Ypač dienomis, kai būna be proto gražus dangus. Toks, kaip šiandien. Nemėgstu, nes kvaila džiaugtis vienai. Kai esu su kuo nors, parodžiusi dangų kitam, pajuntu TIKRĄ džiaugsmą, mačernišką aukštąją akimirką. Vis dėlto, matyt, tiesa, kad džiaugsmu būtina dalintis. O kaip juo pasidalinti, kai šalia nieko nėra? Parašyti SMS? Paskambinti? Juk žodžiais vistiek spalvų perteikti neįmanoma. Nupiešti? O kai rankos nuo sėdimosios auga? Bandžiau dangų piešti ne sykį... Visad jame trūksta spalvų, jis atrodo per daug kasdieniškas, ne toks ypatingas, koks buvo tą akimirką kai jį mačiau. Noras piešti dingo su tuo ir su ausyse nuolat aidinčiais dailės mokytojos žodžiais „Tokio dangaus nebūna. Per ryšku. Pieši kaip pirmokė“.
NUSIVILIU ir kai žmogus nepastebi to, ką matau aš. Tada pradedu mąstyti, ar jis neskiria spalvų, ar aš regiu haliucinacijas... NEMĖGSTU, kai žmonės sako, kad dangų aš paprasčiausiai per daug išaukštinu. Sunkiai prikandu liežuvį nepasakiusi, kad tai JIE viską įšaukština. Grakščias taures paverčia klaikiais mediniais šaukštais – nuobodžia kasdienybe. O užuot „serviravę“ galėtų padaryti ką nors gero žmonijai – pavyzdžiui sugalvoti, kaip būtų galima įamžinti akimirkas. Ne vaizdą, o jausmą. Ir taip, kad tą jausmą galėtų patirti kiti. Toks nuostabus išradimas padėtų homo sapiens suprasti vieniems kitus ir išties virsti mąstančiais. O garbėtroškos, galbūt, už tokį išradimą ir Nobelį gautų – visgi žingsnis žmogaus evoliucijoje (kad ir kaip jai reiktų revoliucijos). Tiesa, yra tikimybė, kad prizą gaus žmogus, mylintis dangų, ir tada apdovanotasis išmes nereikalingą blizgutį pro langą. Aš akimirką pagalvosiu, koks gražus šįvakar dangus, krentant žvaigždei...
Nemėgstu vaikščioti viena vakarais saulei leidžiantis. Ypač dienomis, kai būna be proto gražus dangus. Bijau užsižiopsot ir būt Nobeliu to grožio apsvaiginta.