Pro milijoninę sekundės dalį,
O gal - netgi mažiau
Praeina įspūdis          
Kaip sunkų kūną
Lengvos laumės kelia
Ir suprantu:
Atgal grįžtu
Į buvusį save -
Normalų psichą,
Patarnauti laiptų
Skersvėjams
Ir mylimam šuneliui.

Sudėjęs lūpas,
Švilpauju giesmelę,
Bet ji, deja,
Nepakelia sparnų.
Per milijoninę
                sekundės
                             dalį
Kažkur paklydęs,
Pėsčiomis
             namo
                     einu.
Tai nei tikėjimas, nei – ne:
Ir po nervus,
Kaip kosmosą
Atstumai vaikšto nevienodi...
Ir keista,
Kai net žodžio, raidės
Tart nemoki,
Nors šviečia,
               žiba,
                  minta
                       burnoje.

Pro milijoninę sekundės dalį
Pasaulį šviesmečiuose pamačiau,
Nešiojau mylimą šunelį
Ir laiptų skersvėjus išbučiavau.