O visa taip viena be galo..
Taip vientisa, taip stebuklinga..
Kai sėdam už to paties stalo,
Ir tuo pačiu debesiu sninga

Ir mes – to paties kūno dalys,
To pačio pasaulio likimas,
Nutylam.. ir jau nebegalim
Kalbėti, nes tai tik plakimas

Pasaulio širdies mūsų kūne,
Kai visa kas buvo nuskendo
Į meile alsuojančią jūrą..
Ir jau nebeieškome kranto...

2008 m. sausis 29 d.