Taip gal tik moteris,
Parimusi ant rankų,
Gali nustebti, pažiūrėjus į save.
Kokia ramybė, Dieve mano!
Ateik, žmogau, ir piešk!
Šitoj šaly dar neatėjo vėjai,
O mariose neužgimė banga.
Kvėpavimas nepalietė vandens.
Taip klūpo uolos,
Akmenys, kalnai...
Namo parėjęs
Pailsėti Dievas
Ne tyčia uždegė akių šviesas—
Ir krenta ašaros
Mažyčiais žiburėliais
Į moterį,
Į jos tylos gelmes...
Ranka sunki, kad palytėt galėčiau
Jos būseną,
Net žodis per sunkus —
Bet jau žinau,
Kaip reikia ją mylėti,
Priglust ramybėj potėpiais spalvų.
Ramybe, būk!
Tave nupieš Čiurlionis ----
Paveikslas būsi
Drobėje,
Dar išaustoj  
Iš mano tėviškės linų...