Nenoriu knaisiotis po dieną vakarykštę:
Išėjo, atsisveikino. Nėra.
Dabar vis tiek – liūdėjo su manim ar krykštė,
Ji buvo mano, buvo man gera.

Žaidžiu su šia diena, tiesiu jai savo ranką,
Atbėgo ji, vos spėjusi nubust.
Priimt visas jos krečiamas išdaigas tenka...
Iš kur žinot – gal rytdienos nebus?