Taip iš tiesų –
Išmokus vaikščioti po žodį,
Galėtum nukeliaut toli.
Ten su Ieva Adomas
Vaikščioja po sodą
Ir ligi obuolio nemato,
Kad nuogi.
O Dieve,
Iki šiol man knieti rūsčiai –
Kodėl reikėję slėpti tiesą
Ir žmogaus akis
Net rojuje melu badyti?
Kodėl reikėję drausti
Būti savimi?

Pasveikinu tą nuodėmę,
Kuri,
Lopšyj įkėlus,
Kūdikėlį supa.