Te tuštumą užpildo Tavo žodžiai,
Širdies švelnumo lyg žiedų pritvinę.
Te sieloj kaupiasi tas žodžio grožis,
Kuriuo bent retkarčiais pasidalinam.

Kiekvienas paukštis turi savo lizdą
Ir mąsto apie ilgai lauktą skrydį,
Kad iš svaiginančios aukštybės dar išvystų
Kaip šypsosi gėlė, kaip aušros žydi.

Ir aš paukščiu virstu svajose savo,
Mintim naujus sparnus užsiauginus.
Kokiu didžiu jausmu širdis alsavo,
Jei atplėšė nuo žemės, argi žino?