kaip katinas prieš ugnį šiąnakt tiesias
akių kampučiuos sublizgėję miesto šviesos –
kol prisimerkus pilnatis, tapyta pienu,
per tamsiai mėlynas naktis dangum nurieda

o taurėse prieš židinį lig ryto šoka liepsnos;
aistrą gyvenimui išduoda skruostai brėkštant –
po permatoma oda – tarp labirintų norų pėdsakų
(pro veidrodžius sapnų) įsėlinus aušra vis bando slėptis

saulėj apalpusiais ištroškusiais vidudieniais alėjoj
įkaitusios žolės kvapais apsvaigus degant pievoms
vėl delnus piešia spalvos --- be kurių ničnieko –
veneros kalvose -- baltai pražydus ievoms