Aš akmeniu guliu ant tavo kelio,
O jį nei peržengti gali anei apeit.
Dėl to nei skauda širdį tau, nei gelia,
Juokaudama tu pasilikti man liepei.

Guliu apsamanojęs. Lietūs merkia
Ir audros šėlsta, blykčioja žaibai.
Dangus pakibęs virš manęs taip verkia,
Kad net akmuo graudinasi labai.

Skilau pusiau - tikriausiai nuo perkūno
Ir palikau lyg perskeltas dangus.
O gruodas drasko nugarą man, kūną -
Gal ne akmuo aš, gal esu žmogus?

Jeigu akmuo - tai liksiu dar ir lauksiu,
Šalia manęs tik žvyrkelis kliedės.
O jei žmogus - aš tyliai pasitrauksiu
Nuo tavo kelio, nors labai skaudės.