prisirpus vyšnioms, lietuje nuplauk man nugarą;
kai vardo neturiu raizgynuos atminties išėjus,
sprogdinant tiltus vėl anapus gėrio,
netekusi malonės, basa per baimę priartėju;

išnykus nelygumams, įsipainiok susitaršiusiuos plaukuos;
tarp miegančių kačių, kitur vis esančių,
paklystant posūkiuos užkimusios tylos,
sulaužyk užkeikimą lūpų, chrizantemom degančių;

pradingus pėdsakams, sugriauk laužavietes ant odos;
kai priebėgoj dygliuotų gervuogių aguonos žydi,
įsiplieskiant užuodžiamai silpnybei,
kad atpažinčiau, skruostus anglimi vėl įsibrėžk