Tuštybių rūke tyla prikalbėta nurimsta,
Vis garsiau girdėtas duslus šnabždesys:
„Nemunais į laisvę...Nemunais..“ priartėjęs ištirpsta.
Vanduo lyg maldą nešasi žodį tūkstantį kartų,
Aidintis varpo dūžis ilgesingai nuskambantis
Primena daug daugiau, nei prabilęs rūkas ištartų...