Durys kietai trinktelėjo, ir viduje apsigyveno spengianti tyla. Ore plūduriavo lengvi, bet nykūs tabako dūmai ir dulkės, kurių buvo mažuma. Čia liko tik vienatvė, apsigyvenusi tuščio būsto kampuose. Net lange – tik pilkas be pragiedrulių dangus, iš kurio krito monotonija persismelkę rudeninio lietaus lašai. Vienas kitas barbeno į langą, grojo į skardinę palangę.
Su vienuma nespėjau susigyventi. Patamsiuose dar liko prisiminimai. Atvirai sakant, kambaryje liko svetimybė, nedavusi ramybės man.