"Ligi mirties..." - abudu jie kartojo,
Kai keitėsi bažnyčioje žiedais.
Tiktai lemtis piktai nusikvatojo
Šviesiausiąją akimirką kadais.

Ar jautė, ar galėjo jie žinoti,
Kad greit šeimos ramybė, laimė žus?
Dažnokai taurę ėmė jis kilnoti
Ir gėrė kipšo siūlomus lašus.

Kiek verkdavo, kiek prašė, kiek maldavo,
Bet buvo jau mesta tamsi korta.
Po smurtu  slėpė jis silpnumą savo
Ir tvirtino, kad ji viskuo kalta.

Bet vieną kartą ji nebeišlaikė
Ir atgulė visiems laikams kape.
Jis rankom drebančiom kepurę maigė...
Suskambo dūžtanti taurė kampe.