ji slepia rankinėje pašaipą
lūpdažio kryžių ant veidrodžio
nuneša seno ir naujo bylojimo
tomą odiniais viršeliais
nuo stalo su taurėmis
ir atsigręžusi mato
jūrinis saris
ant katino leidžiasi
daug lėčiau nei
jis to norėtų nei ji

lėtai atidaro komodą
šilkinis kaspinas tįsta
per ranką ir
aplink kaklą
įgeldamas
mato jis
taurė nesvari palubėj
ir vynas sutingęs
žymės nepalikdamas
liejasi
ji valo veidrodį
liežuviu
lūpdažio kryžiaus dėmė
ant kaklo