Nes nesuprastieji moka gyventi,
kai nieko neturi aplinkui,
tik meilę tau, kurią tu pamiršai,
mat poetais juos aš vadinu...

Tavo žvirblis man kaip karas,
ačiū dievui, mirštu greitai,
dėkingas lieki už viską,
ko neištarė tavo kardai.

Šita pasaka buvo aistringa,
kol nesugedo amžinas variklis,
kažkada sakė tokių nebūna,
gaila manęs ten nebuvo,
tada kitoje įžvelgiau tave.