Žmonės tyliai pro šalį praeina.
Žmonės juokias ir verkia šalia.
Valanda tu mana vienišoji,
balkšvas mėnuo juodoj naktyje.

Kelias šaukia ir bėgantis laikas
suraukšlėja jaunas kaktas.
Žodžiai nieko ničnieko nereiškia,
jei širdis jų prasmės nesuras.

Žydi šypsenos – trapiosios žvaigždės.
Šviesios žvaigždės – visai neaukštai.
Aš nesieksiu, man jų nereikia:
svetimi ir šalti tai namai.

Valanda tu mana vienišoji,
kas sekundę mane atkartok,
kol dar skubam, kol bėgam į tolį,
kol dar laukiam, ilgimės kol.