Saulės žodžiai nudegino žolę
ir šnabžda ji vėjui ilgai
apie tai, kuo tikėjo, svajojo,
ko neteko taip nelauktai.

Lapų paslaptis vėjas šiugždena
nykiems ir bevaisiams laukams.
Dienos degė, dabar tik rusena
atminties žarijų gaisais.

Ne nuo dūmų, smalkių ar dulkių,
nuo bėgimo tolyn dienų
debesim spalio apsunkęs,
šaukdamas Žilviną grįžti vardu...

Jau ruduo – laikas žegnotis,
laikas klauptis ir melstis, nes
gyvenimo nenuspėjamas šokis:
noris „pa“, o išeina „šlept“.