Aš išeisiu iš čia, kur manęs nebėra,
   Kur tik retkarčiais sako – ji buvo.
   Ir kitiems jau galbūt nebebūsiu gera,
   Nesgi pilys vaikystės sugriuvo.

   Eisiu ten, kur kažkam reikalinga esu,
   Kur manęs neapkaltins vaidyba.
   Nesakys, kad skrajoju aukščiau debesų,
   Ir mylės nebe mirusią – gyvą.

   Pasitiks mane žmonės šilti ir geri,
   Pasitiks mane žmonės kitokie.
   Tie, kur ranką ištiesia, suklupus kely,
   O ne tie, kur į ašaras juokias.

   Aš išeisiu iš čia, ir būtuoju laiku
   Nekalbės jūsų baimė ir pyktis,
   Aš išeisiu iš čia, aš išeisiu laiku,
   Nes nemoku su vejančiais pyktis...