Jeigu galėčiau
Jeigu norėčiau kristi,
tai tik į lapų krūvą.
....
Jeigu norėčiau šokti,
tai tik Tango,
apsiavusi
senom mamos „lakierkom“,
su „banteliais“.
Jeigu šaukčiau,
tai tik prieš vėją,
kad greičiau
ir tyliai užkimčiau
ir kad liautumėtės apsimetinėję,
kad girdėjot.
Jeigu norėčiau pažaisti,
tai žaisčiau „sugedusį telefoną“.
Pasakyčiau „paslaptį“
į tavo „didelę“
„išklausančią“ ausį.
Laikui bėgant,
stebėčiau nustebusius žvilgsnius
ir laukčiau, kol vėl parausi.
Jeigu nekęsčiau,
tai tik iš visos širdies,
kad bent kurį laiką nepamirščiau kodėl.
Jeigu bijočiau,
tai apsimesčiau, tėti, tavim.
Būčiau tvirta
kaip betono siena.
Veidrodyje.
O nusisukus,
ištirpčiau kažkur,
kur nepasiekia žodžiai,
šypsenos
senienos.
Jeigu kažko labai norėčiau,
tai būtų
stiklinė vandens
ir saulės truputis
kažkur ten,
pasaulio kampe,
kur "čiukčiai"
užšąla po vieną
sutikę savas
auksines
žuveles.
Jeigu pavirsti galėčiau,
tai virsčiau
vilku.
Skurdžiu,
vienišu,
be namų,
be tėvų,
be draugų,
be veidų,
paprastai paprastu.
Ir klajoti galėčiau
tarp nakties ir dienos,
o mėnulis – dievužis
grūmotų,
kad vis aš
ne toks.
Kad vis aš
ne toks.