Vieną kartą
Į sieną
Vinį – kaip mintį – kaliau...

Pirštai nusprūdo,
Suskaudo...
Tačiau, jo(s) neradau.

Niekas šito nematė,
Nežino...
Tik truputį kraujavo.

Tačiau nuo to karto
Žvelgiu
Kita kryptimi – kaip visi.

Stigmos ir momenėliai
Užaugo.
Liko ji(s) trečia akimi.

Kuria kryptimi beėjau,
Jaučiau –
Lyg eičiau pro sieną kakta.

Tai, ką mačiau vis dažniau,
Skyrės
Nuo prievarta brukamo vaizdo.

O mano norai keistai
Su kitų
tikslais nesutapo.

Abejingumo kiautą pramušęs
Stebėjaus
Neatskleistu grožiu viduj.

Gal ir gerai, kad lig šiolei
Nieks nepaiškino,
Kodėl kiaurai sieną matau...
__________

Patariu – neatsitverk nuo kitų,
Juk per dažnai
Matom tik sieną – ne žmogų...