Atleisk pavasariui, tu jam atleisk,
Kai numyluotos obelys užmigo,
O jis nubėgo vėl savais keliais...
Tik jo žydėjimas širdin įsmigo.

O vasara - kaltė tikrai ne jos,
Jei paukščiai ją sugavę išplasnojo,
Kai ji, suklupusi gelsvuos rugiuos,
Vosilką apkabinusi raudojo.

Ruduo nekaltas. Ne, ne jis, ne jis
Savivaliauja, vėl nudraskęs gojų.
Ne jis, tai įsidūkęs lapkritys
Kepurę plėšia ir takelį šluoja.

Atleisk ir žiemai, juk tikrai ne ji
Kalta, jei kartais jautrią širdį gelia,
O tu tą gėlą nuo savęs tolyn veji.
... Ir man, kad aš esu ant tavo kelio.