Vėl meilė blėsta, vėl jausmai išdyla
Ir plunksna rašo nenumaldomai eiles,
Kad susprogdintų jautrios stygos tylą,
Banga užlietų vystančias gėles.

Mylėti banalu, mylėti tampa nemadinga.
Kodėl gi meilė laikoma tiktai jausmu?
Kodėl mylėti darosi taip sudėtinga?
Ir nebebandom pripažint savų klaidų.

Gal meilė turi būti pažadu mylėti,
Mokėti pripažinti kito svarbą sau,
O dvasinio artumo pakylėti
Sakytume:"Tave aš pažinau..."?