Tarp tikėjimo svetimkūnių neatsijosi,
Tikslų sulydytų neperlydysi.
Save į aukštą temperatūrą keldamas
Susvilsi.

Svilėsiais paženklinsi ežerų lelijas,
Paraginsi padangių paukščius
Neatstumti jūrų vandens,
Paaiškinsi, kad tikėti –
Ne vien jausti ir maldauti,
Pasakysi, kad tai gyvenimo religija.

Po lietumi prašysi varlių,
Kad ištrauktų iš basų pėdų svetimkūnius,
Dar prašysies, kad jų sesės rupūžės
Apspjautų juos ir sukurtų laužą
Šermukšnio kamiene,
Kad ten galėtai ateiti,
Kai niekuo nebetikėtai.