vėjas iš nuogos šakos
išlaužia vaivorykštę

taip šventvagiškai tylu
nė viena arfa galvoje nesuskamba

tik vakarai – nepašerti šunys –
tirpsta po langais

nelieka net minčių – tik raidė –
per ją ir susitiksime

virpančiom rankom
apklostysi rudenį

ir išeisi į dykumą
nuo smėlio užsidegti cigaretę