Aš nenoriu to dangaus matyti,
To, ką mėto vasaroj žaibus –
Lyg geltonos chrizantemos švyti
Ir užlieja nerimu sapnus.

Man tikrai gražiausias metų laikas,
Kai klevai nuauksinti spalvom,
Kai į lapų šūsnį tarsi vaikas
Galiu krist ir keltis nenorom.

Palengvėjo – medžiai atsidūsta...
Ir klausais šlamėjimo, klausais...
O apnuogintoj paukštelio gūžtoj
Nardo vėjas rudenio plaukais.

Gal graudoka, bet liūdėt neverta:
Sustabdyti noriu laiką tą
Ir prie rudenio geltonų vartų
Prisiliesti lūpom ir kakta,

Kad tą saulės skaistų mirksnį
Sugrąžint galėčiau vėl ir vėl,
Kai siaurutis spindulėlis mirksi
Lapuose, ore, žalioj žolėj!

2005 03 11