Jeigu būti paukščiu,
Tai ne šiurena kokiu
Ar nuleidusiu snapą
Instinktų vergu.

Jeigu būti paukščiu,
Tai tikrai ne kitokiu
Kaip simboliu laisvės,
Kaip klusnumo priešu.

Paskui minią teeina
lietuviai žvirbleliai,
Ir sparnus tesuskleidžia,
Kam dvasna širdyje.
Pasilaidokim patys, lietuviai broleliai,
Jei mums vietos per maža
Tyliam danguje.

Ir snapus, ir plunksnas jau vienodai mes dažom...
Ką kalbėt apie spalvą minčių?
O visuomenė klykia nustebus:
- Kam mums reik tų, kitokių – gaidžių?

Prakeiktieji balandžiai,
Ne skrendantys,
Šliaužiantys pilkuoju bulvaro taku.
Juodus tuflius jums laikas matuotis!
O aš sakalo eisena, siluetu
Kryptingai kalnų pusėn

Nueinu...