jie minta pėdsakais ir karuselių dažais
ir kas man pasakys kur jie baigias
kai neturi ką veikt vakaro palangės
šimtą metų ten dyla veidas tas

raudona raudona šviesa

jie paspringo pėdsakais ir karuselių dažais
nes kažkas juokiasi į šešėlį veido to
kišenės prigrūstos neužbaigtų daiktų vardais
nors moka skaityti tai ką parašyt nespėjo

laiptai laiptai laiptai

ne
buvo
tikriausiai

spiralėse pasirodo ir raudonais balsais
pasikinkę laiką joja jie
ten kur stoviu vidury alėjos mėlynos
ir groju mintimis
iš stiklo lietomis

sudūlėjo sudūlėjo pavėjui

vis tiek nieko naujo o ir seno nebėra
alėja užkasė kelius ir dangus išjungtas
karuselės dar atjoja ir neranda vietos
nes pasirodo veidas pro išėjusius metus.