Tai ne eilės prie laužo – smuikuojančios vakaro raudos,
Nurausvėjus padangėj išskridusių paukščių klyksmais.
Ne kalbėjimas tai, o tik jūra, kur debesys maudos,
Skaudžiai šaukianti fleita gličios sutemos pamiškiais.

Ne iš karo sugrįžtam – tik meilės subadę šešėlius
Vis prie žemės artėjam – už vėjo juokus pasmerkti.
Nesopėjo taip niekad, kol ji vakarais nesugėlė,
Kai smuikavo vaizduotėj iš krištolo žodžiai daužti.