Sapnuoju.
O gal ne.
Gal šitaip atmintis atėjo.

Tamošius jaunas dar.
Ir varnas nejaučia senatvės.
Šilinių sodžiai dangų paremia stogais.
Giliai,
Aukštas svirtis iškėlę,
Iš žemės geria šuliniai.
Ten noriu būt ir aš...
Kad ir labai mažytis,
Nes reikia kaip įmanoma
Ateit arčiau Pradžios
Ir savo akimis matyti,
Kas pirmas atkeliavo
Būti čia.

O ne! Net nemanau,
Kad tai žmogus.
Net ne žvėris, ne paukštis.
Tuomet ne auksas –
Titnagas buvo brangus
Ir Skersbalėje žuvys maudės.
O kai prie titnago – pušis,
Žmogaus širdis krūtinėje
Šalčiausią speigą išlaikys.

Ir va, jaučiu kaip tvinksta akyse
Senovinis pradžios peizažas.
Iš ten einu į ateitį,
Į Dievą, į save.
O, varnai, pažiūrėk,
Ar aš nepanašus į tą,
Kuris čia skelia titnagą
Ir pirmą laužą kuria?
O mielas juodžiau,
Tu nežioplinėk,
Kas, kaip šiandieną čia...
Išseko Skersbalė,
Į Čapkelius išėjo,
Bet visuomet palieka būt pradžia.

Nukėlęs nuo peties
Tave dangun metu –
Plasnok per smegenis, per atmintį –
Įruso pintyje iš titnago iškritus kibirkštis
Ir pirmas
           laužas
                  dega...

Tai ne Tamošius,
Tai ne, varnai, tu.
Tai aš prie laužo,
Savęs belaukiu ateitin pareinant.
Kuomet esi anksčiau už Kristų,
Kai nežinai, kur būsi, kai nebūsi,
Net pušyje šerdies
Altoriai atsiranda
Ir girgžda liemeny malda.

Visiems mums reikia Visagalio,
Kuriam galėtum patikėt save.
Taip nuo tada –
Nuo pirmo laužo
Su manim prie jo
Kaip su pradžia...