Seniai nulūžo baltas kiemo beržas,
Žolėj rūdija dalgis nuo peties.
O kas dabar paošt už lango peršas?
Palėpėj uodas nebaidys kregždės.

Versmėj nieks nebepasemia mėnulio,
Neparneša jo niekam kibire.
Apnuoginta siela po dulkėm guli
Ir kaime tyli dainos vakare.

Krūtinėj meilei nebeliko vietos,
Degtinės lašas ne tulžis - medus.
Vai, mėtosi netikrosios monetos,
Ir žodis neapsakomai skaudus.

Į tolius balsas tolo ir nutolo,
Palikęs aukštus topolius rymot.
Neatsiliepia šaukiama Paola,
Belieka lyg žuvėdrai pamojuot.

Sartai vis laukia savojo poeto,
Sūpuodami nakčia tylias žvaigždes.
Kiek buvo daug mylėta ir kentėta,
Tik negailėta kažkodėl širdies.