neramiais vakarais girgždant prietemoj vėjo skeletui
nusijuoks barbiagarsis lietus į varines skardas
išsiilgęs rudens nuskubėjusio traukinio bėgiais
prie kurių toj stoty atsigėrėm užburto vandens
ramūs strykčios svirpliai – surūdijantys ilgesio vyriai
kur kaukšėjo akordais kulniukai batelių naujų
paprasčiausiai tą rytą buvai svetima ir sustirus
ir kalbėjai eilėm – jas rudens vakarais vis girdžiu
suvarpytam laukimo mažam nebylių kambarėly
nutapyti ant sienos tarp voro auksinių tinklų
nebandykim sugrįžt, nes rugsėjis, lynojantis vėlei,
negrąžins tos melodijos bliuziškos vario stogų.