Nuskendo kūdroj du balti mėnuliai:
Tas nuo dangaus, o kits – šešėlis jo.
Pakrūmėje pavargęs vėjas guli –
Prieit, paglostyt, tyliai nusijuokt?

Išeičiau aš į tamsą tarsi bardas
Dainas dainuoti ir skaityt eiles,
Tave pašaukčiau – nežinau, koks vardas
Ir niekas pasakyti negalės.

O man vienai per daug, per daug tų burtų,
Kada aplinkui  šitiek paslapčių,
Kai tyloje visi balsai apkurto
Ir svaigsta nuo mirgėjimo žvaigždžių.

Mėnuliai kūdroje mažoj nuskendo,
O smilga užsiklojo drobule.
Ir kaip gali užmigti naktį šventą,
Kai perlai ridinėjasi žole?