Sugrįžta tik tie, kurie myli, –
Atleidę kaltes ir klaidas.
Prakalbina širdį ir tylą,
Sušildo vėl lūpas, rankas.

O tie, kurie smerkia – palieka.
Išduoda save ir kitus.
Ir atminčiai neima nieko,
Išbarstę nuo laimės raktus.

Išmargintą vasaros skraistę
Tik rudenio lietūs nuplaus.
Išmokim kalčiausiems atleisti,
Pateisinę vardą žmogaus.