O už tai, kad tikėti galiu,
Paprašysiu puodelio vandens,
Ir nors laikas nubėgo keliu,
Aš vis lauksiu geltono rudens.

Aš vis lauksiu, kol žemė nubus,
Kol išgirs mus pirmieji žiogai,
Kai į tylą suleisiu nagus
Ir išgersiu nei daug, nei mažai.

Ir sutilpsiu į tai, ko nėra,
Tik palikusi smėly pėdas,
Jas nuplaus visagalė banga
Ir manęs niekas jau nesuras.