Ryto saulė naikina šešėlį,
Vėl išaušta betikslė diena.
Kūnas kelias, bet siela dar miega,
Pasilieka šiltam patale.

Ir ropoja būtybės bedvasės,
Susilieja į vientisą masę...
Ir kas rytą žole ta pačia
Vis žygiuoja bejausmė minia.

Grįžta kūnas ir gulasi tyliai,
Vėl sutampa su siela sava,
Bet išaušta ir vėl naujas rytas
Kūnas kelsis, o siela nebe.