man šneka akmenys kada tyla lyg sniegas
net skauda gaivuma ir baltumu
lašais kalbos per kaitrų kūną bėga –
tyloj baugu klausytis akmenų

ir jei užšąla upė – jie prabyla
taip vangiai čiauškia paupės rytais
tik rūkas paslapčia užspaudžia tylą
virš akmenų, kai aš šneku su jais