aplipo bitės altorių
našlė verkia
šienapjūtė danguje
save pati aukoja
valgydama žemę
vėju užgeria
neskamba varpas

o ji ravi ravi nebūtį
nekaltybė klausykloje
simboliais glosto girdėjimą
virsta dalgiu
ir pjauna vandenį rankomis
skambanti įkapių dykuma

kosulys gerklėje
pelėkautus surado
lyg tuščias kapas
virstantis į šulinį
dygsta žmonių sielos
pirštinėtom rankom
ir slepiasi ugnyje
uždegdamos artimą savo