Labas vakaras, rytine mano žvaigžde,
Fosforiniam greitkelio stikle,
Kur kiekvienas skubame į aikštę
Aklo metronomo švytuokle.

Čia, po ženklu kreivakojo šaulio,
Jau sukrautos krūvos akmenų –
Ir tarp jų, išėjęs iš pasaulio,
Savo laužo suodžiais gyvenu.

Atminties nėra. Tiktai ražienų plienas
Tyloje iš Šienpjovių želmens:
Būsi tik tada, kai būsi vienas
Prie žvaigžde nukritusio akmens.

Vienas – kai nelieka vakaro nei ryto –
Ir viltis lengvėja į tave
Greitkeliu, kur žingsniai dulkėm švyti
Plėšriame likimo anklave.

Prie ugniakuro nuo veido nyksta grimas –
Ir tuščių akiduobių žyme –
Akmenų kampuoti apskritimai
Mūsų nebūties apskritime.

Labas vakaras, rytine mano žvaigžde...