Šviesa – užgeso. Sutemos – į plaukus.
Gėla ištįso kaspinais juodais.
Seniai liūdžiu ir atsako vis laukiu...
O gal iš tikro tu negyvenai?

Ir iš tylos, ir iš žvaigždėto vėjo
Dar vieną pasaką tik sau kuriu:
Dvi žalios akys sielon pažiūrėjo...
Lig šiolei jų pamiršti – negaliu!

Šviesa užgeso... Mintys tylą gaudo
Ilgos dienos spalvotais atšvaitais.
Naktis niūniuoja ne lopšinę – raudą.
Lyg rakštys skaudžiai geliantys garsai...